2018 05 21 Nemunas

Popkultūra ir profesionalumas

 

Iš laiko perspektyvos žiūrint akivaizdu, jog kai 1967 metais buvo pradėtas leisti žurnalas „Nemunas“, jis tyčia ar netyčia sekė „Playboy“ įkūrėjo Hugho Hefnerio leidybine doktrina – sujungti estetišką erotiką ir kokybišką literatūrą į vieną leidinį. Ne šiaip sau „Playboy“ savo puslapiuose skelbė interviu su žinomiausiu XX a. medijų tyrinėtoju Marshallu McLuhanu, nes tokia akį traukiančios fotografijos ir paskui atrandamos literatūros seka buvo pagrįsta puikiu žmogaus juslių manipuliacijos išmanymu. Abejotina, ar kas nors iš „Nemuno“ įkūrėjų buvo girdėję M. McLuhano pavardę, tačiau žurnalo koncepcija kurta aiškiai orientuojantis į naujo tipo vartotoją, kuriam žiūrėti svarbiau nei skaityti. Pabandykite pakalbinti šiandieninį 50-metį ar 60-metį apie tai, ką jis atsimena iš ankstyvojo „Nemuno“. Akimirksniu bus sureaguota – Rimanto Dichavičiaus ar Romualdo Rakausko moterys. Ir tik paskui bus prisiminti netoliese puslapiuose skelbti literatūros ar kritikos kūriniai.

„Nemunas“ nuo pat pradžių išsiskyrė požiūriu į savo skaitytoją. Tai masinės kultūros vartotojas, kuriam įdomus profesionalus menas, jei tik apie jį papasakota suprantama maniera. Ir vėlgi, pasižiūrėjus į žurnalo istoriją, matyti, jog „Nemunas“ buvo tiek populiarus, kiek šitos strategijos laikėsi, ar laiku suvokė skaitytojo evoliuciją, būtinybę kaitalioti vizualios ir tekstualios medžiagos balansą savo puslapiuose. Sudėtingiausias momentas ligšiolinėje žurnalo istorijoje – jo virtimas dvisavaitiniu laikraščiu, kuriame pradėjo dominuoti auditorijos lūkesčių visiškai neatitinkanti rašto medija. Be to, pražiūrėta, jog didžioji dalis jaunesnių skaitytojų ėmė visiškai kitaip suprasti vietą, apie kurios kultūrą jie norėtų sužinoti. Miestą ar net valstybę pakeitė visas pasaulis, su kurio pačiais atokiausiais užkampiais buvo susipažinta tarsi kokiame globaliame kaime.

Svarbu turėti omenyje, jog šį „Nemuno“ istorijos tarpsnį lėmė ne redakcijos pasirinkimas, o labai sunki finansinė situacija, tad minėto laikotarpio žurnalo komandai galima tik padėkoti, kad leidinį išsaugojo.

„Nemuno“ sėkmės istorija pasikartojo, kai ties pačia išnykimo riba buvo susigriebta ir sugrįžta prie žurnalo, kuris taip pat, kaip ir leidinio gyvavimo pradžioje, rientuojasi į jaunesniosios kartos skaitytoją. Nors jį, persisotinusį informacija, šiais laikais kuo nors nustebinti sudėtinga, tačiau „Nemunui“ tai pavyko tapus platforma, kurioje pateikiama atrinkta kokybiška informacija apie šiuolaikinio meno inovacijas visame pasaulyje. Būtų galima sakyti, jog dabartinis „Nemunas“ tapo tarsi meno „Google“, prie kurio paieškos rezultatų pridedami profesionalūs komentarai. Paaiškėjo, jog toks socialines medijas primenantis žurnalo modelis – atrinkti ir lengvai suprantama kalba komentuoti – sėkmingai veikiair jaunesniosios kartos skaitytojas atkreipė į „Nemuną“ dėmesį. Tai matyti ir iš redakcijos gaunamų laiškų, reakcijų socialinėse medijose ar gyvų pokalbių pristatant žurnalo numerius.

Čia prieinamas slenkstis, kuris natūraliai iškyla pasirinkus tokią leidinio ideologiją – pasakoti apie pasaulį. Tai – kalbos klausimas. Pasiekiama riba, ties kuria norisi savęs paklausti – ar tik nereikėtų „Nemuno“ žurnalo leisti anglų kalba, orientuojantis į lietuvį, kuris lietuviškai moka prasčiau nei angliškai? „Nemunas“ iki šiol laikosi nuostatos, jog pasakojimo lietuviškai apie kultūrą tradiciją reikėtų saugoti ir tobulinti. Vis dėlto, apie atskirų „Nemuno“ numerių leidybą anglų kalba jau yra galvojama, suprantant, jog tai iššūkis, iš esmės galintis pakeisti bendravimą su skaitytoju.

 

Mūsų draugai