Naujienos

2017 04 01 Žurnalas "Indraja"

Kultūrinis žurnalas „Indraja“ – misija įmanoma

 

Vytautas RIDIKAS

 

Ar reikalinga kultūra šiandieniniame dinamiškame pasaulyje? Mums, žurnalistams, ji atrodo reikalinga, tik ar reikalingi ji skaitytojams? Žurnalas „Indraja“ – puikus įrodymas, kad reikalinga ne tik kultūra, bet ir rašymas apie ją. Mūsų skaitytojai yra pasiilgę kokybiško turinio - paprasto ir nuoširdaus interviu, iškilios asmenybės portreto, naujausių knygų pristatymo, ištraukų iš naujų prozos ar poezijos kūrinių. Visai tai yra Utenos kraštiečiams skirtame kultūriniame žurnale „Indraja“.

 

Priešistorė ir „Indrajos“ atsiradimas

1989-aisiais Atgimimo metais, a. a. akademiko Vytauto Statulevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Utenos kraštiečių klubas. Klubo prezidentu buvo išrinktas akademikas V. Statulevičius, viceprezidentais tapo Romas Pakalnis, prof. Arvydas Šaltenis (dabartinis klubo prezidentas) ir Palmyra Šutinytė. Rašytojui Petrui Panavui pasiūlius, buvo nutarta leisti klubo laikraštį „Indraja“. Vėliau šiuo vardu pavadintas ir klubas, iš pradžių buvęs bevardis. Laikraščio redaktoriumi tapo P. Panavas. Rašytojas ir pedagogas P. Panavas, iki 2012 m. buvęs leidinio redaktoriumi, „Indrają“ išleisdavo keletą, kartais ir vieną kartą per metus. Pirmasis laikraščio numeris išėjo 1989 metų rugsėjo mėnesį 6 tūks. egzempliorių tiražu. Iš pradžių buvo planuota laikraštį leisti kas mėnesį, bet Atgimimo euforijai atslūgus tai tapo neįmanoma. Laikraštį popieriumi ne kartą rėmė Mokslo akademija, daug padovanojo a. a. dr. Eugenija Šimkūnaitė, vėliau paremdavo ir Utenos įmonės, bet daugiausia – Utenos rajono savivaldybė. Tik dėl finansinės rajono savivaldybės paramos bei redaktoriaus ištvermės ir pasiaukojimo leidinys išsilaikė iki 2012 m. Iki tol „Indraja“, išeidama kukliu 400–500 tiražu, kasmet pasirodydavo vieną ar du kartus.

 

Solidus 70 puslapių žurnalas

Nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio „Indraja“ virto solidžiu iš pradžių 36, vėliau 70 puslapių leidiniu, kurį drąsiai galima vadinti žurnalu, išeinančiu keturis kartus per metus 800–1 000 tūks. tiražu.  Leidinio nebūtų pavykę išlaikyti be trijų kertinių žurnalo rėmėjų. Tai – UAB „Utenos diena“, perėmusi leidybos teises, Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo, remenčio žurnalą finansiškai, ir intelektualų – visų, kurie, vos tik išgirdę „Indrajos“ vardą, sutinka rašyti ir talkinti žurnalui. Per 28 metus šio leidinio skaitytojai, jo bendraautoriai ir kūrėjai, dovanoja „Indrajai“ savo mintis ir pastebėjimus. Leidinys jau turi jį pamėgusių skaitytojų būrį. Skaitytojai – pirmiausia kraštiečiai, kilę iš Utenos ar jos prieigų. Jie labiausiai laukia jo pasirodymo Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Žurnalas prenumeruojamas ir perkamas ne tik Utenoje, bet ir kituose miestuose. Ištikimiausi skaitytojai, vos tik sutikę žurnalistą ar redaktorių arba paskambinę telefonu į redakciją, teiraujasi, ar jau ruošiamas naujas numeris ir kada pasieks jų rankas.

„Indraja“ keičiasi – 2012 metais virto į žurnalą ir pasirodė 36 psl. su pagrindinėmis rubrikomis „Susitikimai“, „Poezija“, „Tarmė“, „Knygos“ ir kt., gausiai iliustruotas nuotraukomis, meno bei mažosios grafikos kūriniais – ekslibrisais. Vėliau prie redakcinės kolegijos prisijungus žymiems kraštiečiams buvusiam Vilniaus dailės akademijos rektoriui ir prorektoriui prof. Arvydui Šalteniui, nuolatiniams talkininkams Rytų Aukštaitijos klasikui, rašytojui P. Panavui bei jo kolegei poetei Reginai Katinaitei-Lumopickienei žurnalas pasipildė naujomis rubrikomis, kaip antai „Sukaktys“, „Asmenybės“, „Pastogė“. Taip žurnale atsirado daug temų bei įsimintinų darbų. Bene įdomiausias tęstinis 2016 metais rašytas ir spausdintas niekur nepublikuotas pasakojimas apie iškilųjį uteniškį, Nobelio premijos laureatą Bernardą Louną (Boruchas Lacas), gyvenantį JAV, kuris iki 14 metų vaikščiojo Utenos miesto gatvėmis, vėliau su tėvais emigravo ir puikiai iki šiol prisimena Uteną.

2016 metais „Indraja“ dar kartą keitėsi. Įvykių ir asmenybių gausa bei informacijos kaita ir kompetentingas autorių koletyvas  redakciją paskatino didinti žurnalą ir nuo praėjusių metų trečio ketvirčio „Indraja“ išeina 70 psl. 1 000 egz. tiražu.

 

„Indraja“ – visų neabejingų kultūrai žurnalas

Šis Utenos krašto šviesuoliams ir visai plačiai bendruomenei skirtas kultūros žurnalas – tai dar viena dovana kraštiečiams. Redakcijos tikslas – ieškoti ir surasti ne tik vyresnius, bet ir jaunus iš Utenos išvykusius žmones ir šiame leidinyje publikuoti jų kūrybą, pristatyti jų pasiekimus. Apie tai kalbama kiekvienais metais rugsėjo mėnesį susitikus su Utenos krašto šviesuoliais, aptariama žurnalo perspektyva, rubrikos, analizuojami įvairūs pastebėjimai, kaip tam tikras susitikimo dokumentas pasirašomas memorandumas. Juk visiems labai svarbu palikti ateities kartoms rašytinį paminklą apie mūsų krašto garsias asmenybes, kraštiečius, kurie savo veikla garsino, garsina ir garsins mums brangius Užpalius, kažkada turėjusius Magdeburgo teises ir herbą, iki dabar almantį Krokulės šaltinį, Vyžuonas su įspūdinga bažnyčios istorija ir paminklu Vytautui ant Kartuvių kalno, Leliūnus su dvaru ir Vytauto Valiušio keramikos muziejumi, Sudeikius su garsiuoju Alaušo ežeru, Daugailius su jo piliakalniais, garsiuosius Tauragnus su Taurapiliu, Saldutiškį su dvaru ir įspūdingu parku, Kuktiškes su nuostabaus grožio Kukučio herbu bei išskirtiniu muziejumi knygnešiui ir kryždirbiui, Utenos apylinkes ir pačią Uteną.

Tradicijų tęstinumas „Indrajoje“ turi išlikti, nes sparčiai modernėjančiame šiuolaikiniame pasaulyje informacinės technologijos užgožia mūsų dvasingumą, pamina vertybes. Žurnalas „Indraja“ yra šio krašto istorinių kultūros tradicijų metraštis, paliekantis ateities kartoms rašytinį paminklą.

 

Kultūros reiškinys

Dirigentas, kompozitorius prof. Lionginas Abarius: Aš džiaugiuosi Utenos kraštiečių kultūriniu žurnalu „Indraja“. Smagu, kad jis išaugo iš laikraščio. To labai reikėjo, nes dabar leidžiamas žurnalas atspindi daugybę aspektų, jame publikuojami įvairiausi kultūriniai reiškiniai – menas, poezija, muzika, šventės, uteniškių, besidarbuojančių muzikos baruose, mintys... Ir tai labai gerai. Malonu, kad šiame žurnale yra dalis Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Aš džiaugiuosi, kad galėjau sukurti uteniškių poetų eilėraščiams dainų, kurių dalį radau „Indrajos“ puslapiuose. Tai iš Antano Miškinio, Reginos Katinaitės-Lumpickienės, Boleslovo Kairionio kūrybos. Praėjusiais metais parašiau B. Kairionio žodžiams dainą „Utenai“, kurioje skamba nuostabūs žodžiai Rytų Aukštaitijos sostinei, o tą dainą perdaviau Utenos miesto chorų vadovams, kurie dainą įtraukė į savo chorų repertuarą.

„Indraja“ šviečia visos Lietuvos žmones. Aš labai džiaugiuosi, kad ir pats esu prisidėjęs, parašydamas atsiminimus apie mūsų bendrystę su poetu Pauliumi Širviu, dr. Eugenija Šimkūnaite. Šiame žurnale mane visada žavi prisiminimai apie garbius mūsų krašto žmones, ypač muzikus, kurių istorijos ir atmintis lieka užrašyti ateities kartoms, turi nepamatuojamą išliekamąją vertę, nes čia pirmą kartą dienos šviesą išvysta daugelis kūrinių ir prisiminimų.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos narė, rašytoja Regina Katinaitė-Lumpickienė: Žurnale publikuojamos recenzijos ir straipsniai apie dailę, teatrą, muziką, fotografiją, reprodukuojami tapybos, skulptūros, grafikos, fotografijos kūriniai, spausdinama grožinė literatūra, dažni pokalbiai su vietiniais arba sostinėje bei kituose miestuose gyvenančiais kūrėjais. Leidinio auditorija – ieškantis ir mąstantis žmogus, kuriam būtinas visapusiškas plataus akiračio dialogo partneris. „Indraja“ – tai Utenos krašto kultūros ir meno procesų apžvalga bei analizė ir šių procesų dalyvių kultūrinio mentaliteto formavimas.

Įdomus ir išlikimo sėkmės garantas. Paprastai kultūriniams žurnalams net ir dideliuose miestuose sunku išgyventi, o pas mus jis sutvirtėjo. Manau, sėkmės garantas – tai, kas publikuojama, temų įvairovė, autorių ir leidėjų kompetencija. Žmonėms įdomu skaityti jau į istoriją nueinančius mūsų gyvenimo bendražygius, įdomi vėl prikelta istorija, įdomu iš naujo pažinti ir prisiminti asmenybes, kilusias iš mūsų krašto, prisiminti jų likimus, kaip pavyzdžiui – B. Louno, Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Miškinio ir kitų žymių mūsų krašto žmonių. Skaitytojas turi galimybę pažinti kalbos pradžią, tarmes ir šnektas. Juk žurnale spausdinama ir naujausia kūryba iki šių dienų išlikusia mūsų krašto tarme, prisimenami autoriai, kažkada rašę savo šnekta.

Žurnale sutinkami ir poezijos vertimai profesionalių poetų ir rašytojų iš Gruzijos, Škotijos, Rusijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir kitų šalių. Visa tai plečia skaitytojų akiratį ir pažintį su mūsų kaimynais ar bendraminčiais.

 

Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas prof. Arvydas Šaltenis: Kai buvo sumanytas 1989 metais leisti Utenos kraštiečių kultūrinis laikraštis „Indraja“, uteniškių klubas pavadinimo dar neturėjo, tik vėliau pasiskolino tą patį pavadinimą. Iš pradžių laikraštis pasirodydavo gana įspūdingu tiražu, tik vėliau, trūkstant popieriaus, jis tapo ir plonesnis, ir mažesnio tiražo. Laikraštis pasirodydavo nereguliariai, kartais ir keletas numerių per metus, kartais tik vienas. Jis gyvavo tik dėl pirmo redaktoriaus Petro Panavo entuziazmo. Tik vėliau, praėjus beveik 23 metams, jis virto solidžiu leidiniu, nes pasikeitė ne tik leidėjas, bet ir redaktorius bei jo kūrybinė grupė. Nuo 2012 metų jis virto žurnalu ir iki šiol stabiliai kas ketvirtį mus tiek Vilniuje, tiek Kaune ir kituose miestuose gyvenančius kraštiečius, uteniškius ir visus Lietuvos žmones nudžiugina profesionalia kultūrine apžvalga, įvertina ryškiausius Utenos krašto kultūros įvykius, skirdamas dėmesį poezijai ir prozos kūriniams bei jų recenzijoms, išleidžiamoms naujoms knygoms, teatrui, dailei ir kitiems menams, pristato iškiliausius miesto bei šalies menininkus, verčia pamirštus Utenos miesto istorijos puslapius.

 

 

 

Vizija ir tikslai

Fondo misija – konkurso tvarka teikti paramą viešosios informacijos rengėjų kultūriniams, visuomenės informavimo saugumo, medijų raštingumo ugdymo ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje.
 

Naujienlaiškio užsakymas

Atsisakyti naujienlaiškio
Mūsų draugai