2021 03 26 „Mūsų žodis“: matyti galima kitaip

Daugiau kaip šešis dešimtmečius žurnalas „Mūsų žodis“ skaitytojus kas mėnesį aplanko iki šiol. Leidinys tikrai ypatingas - savo skaitytojus pasiekia keturiais formatais: Brailio ir reginčiųjų raštu (padidintu šriftu), elektroniniu  ir įgarsintas.

 

Žurnalo vyr. redaktorė Ginta Čingaitė-Kiznienė pasakoja, kad nuo 1959-ųjų, tuometės Lietuvos aklųjų draugijos (dabar – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, LASS), pradėtas leisti žurnalas pirmąjį leidybos dešimtmetį buvo skirtas daugiau saviems sparčiai stiprėjančios draugijos ir regos neįgaliųjų bendruomenės reikalams. Per ilgą savo istoriją jis leistas įvairiomis sąlygoms, keitėsi redakcija, tiražo apimtys, neišvengiamai atliepė ir laiko bei visuomenės kaita, tačiau savo esme „Mūsų žodis“ išliko regos neįgaliųjų, jų artimųjų bendruomenę telkiantis, kalbantis apie bendrus ir platesnius kultūrinius ir socialinius interesus leidinys.

 

Vieną jo dėsningumą yra gražiai įvardijęs poetas, ilgametis leidinio žurnalistas Alvydas Valenta: „Žurnalas visada pasižymėjo aukšta filologine kultūra. Ją formavo ir palaikė nuo lituanistines studijas baigusių redaktorių, neregių rašytojų (Saulius Plepys, Vaclovas Areima) iki trumpiau ar ilgiau dirbusių Lietuvoje pripažintų rašytojų ir poetų (Algirdas Verba, Birutė Vėlyvytė, Juozas Aputis, Petras Šatkus, Pranas Kutkaitis, Romualdas Granauskas, Valentinas Zaikauskas ir kiti).

 

Žurnale buvo nuolat publikuojami užsienio rašytojų vertimai, jo puslapiuose kelią pradėjo ne vienas LASS literatas. Penkiolika metų jame dirbo žinomas lietuvių kalbininkas Jonas Šukys. Leidinyje dirbę žurnalistai irgi buvo ir tebėra aukštos kvalifikacijos, ne vienas išleidęs savo knygą ar knygas, apsigynęs mokslinį laipsnį, redagavęs kitų autorių darbus.“

 

 

Ankstyvoje žurnalo leidybos stadijoje ne sykį buvo svarstyta turėti du leidinius: vieną – saviems regos neįgaliųjų organizacijos reikalams, o kitą – skirtą visuomenei. Dabar ši diskusija – ar rašome sau apie save, ar savo ypatingomis istorijomis, problemų sprendimo būdais, metodinėmis žiniomis norime dalytis plačiau ir taip veikti visos visuomenės mąstymą – yra mažiau aktuali.

 

Prieš ketverius metus Lietuvos neįgaliųjų forumas ir Lietuvos žurnalistikos centras inicijavo Simonos Aginskaitės ir Džinos Donauskaitės įgyvendintą žmonių su negalia vaizdavimo viešojoje erdvėje tyrimą. Nustatyta, daugelyje (net 70 proc. visų atvejų) stebėtų straipsnių ir reportažų buvo kalbama apie žmones su negalia arba pačią negalią apskritai, neišskiriant jokios neįgalumo rūšies.

 

Pasak tyrėjų, tokia tendencija rodo, kad dominuojantis žmonių su negalia vaizdavimo būdas yra gana paviršutiniškas ir neprisideda prie geresnio visuomenės informavimo apie neįgaliuosius. Visuomenei sunku suprasti, kad tai yra labai didelė, kompleksiška ir įvairialypė žmonių grupė, kurios konkretūs poreikiai ir interesai yra skirtingi. Manyčiau, kad siekiant lygiaverčių teisių visoms visuomenės grupėms patys neįgaliųjų bendruomenės nariai – dalydamiesi savo gyvenimo istorijomis, poreikiais, pasiekimais, patirtimi – gali prisidėti prie atskirties, neteisybės mažinimo, neįgaliųjų įvaizdžio formavimo.

 

Toks šiuo metu ir yra žurnalas „Mūsų žodis“, besikeičiantis, tačiau darantis tai bendruomenės tempu, pasiūlantis vis naujų temų, kitų požiūrių, naują stilių, atsiveriantis aktyvesniam skaitytojų dalyvavimui ir kartu – platesniam jų ratui. Didelių vilčių teikiame žurnalo turinio sklaidai – žurnalas neparduodamas, tik prenumeruojamas per „Lietuvos paštą“, skaitomas ar klausomas internete, tačiau stengiamės, kad jis pasiektų Lietuvos savivaldybes, daugumą socialinių institucijų.

 

Man asmeniškai dideliu pasiekimu atrodo ir tai, kad „Mūsų žodyje“ yra erdvės, kurioje abipusės pagarbos atmosferoje galima „pasimatyti“ ne vien su savo aplinkos atstovais, bet ir su įdomiais žmonėmis „iš toliau“, iš kitur – religijos, meno, politikos. Plėsdami žinių, požiūrių, vaizduotės ir vertinimų horizontus galime kurti pasaulį kaip platesnę dialogo erdvę, kurioje būtų galima pamatyti tikrovę iš įvairių perspektyvų, ne tik savo bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei.

 

Ryšių su visuomene ekspertė Rūta Latinytė dabartinį „Mūsų žodį“ yra pavadinusi „iš dalies utopine žiniasklaida“, kurioje dėmesys telkiamas ne pop pasaulio žvaigždžių spindesiui ir skurdui, ne nusikaltimams ir politinėms batalijoms, tačiau kultūrai, jos pritaikomumui, socialinėms problemoms, įkvepiančioms istorijoms ir naudingiems patarimams tiek patiems regos neįgaliesiems, tiek jų artimiesiems ar dirbantiems su jais.

 

 

Nežinau, ar kasdienį darbą, kūrybinius ieškojimus galima pavadinti iššūkiu, bet turbūt sunkiausia yra surasti, kaip atliepti skirtingus mūsų skaitytojų – įvairaus amžiaus, išsilavinimo, sveikatos galimybių, pomėgių – auditorijos lūkesčius. Vis dėlto manau, kad „Mūsų žodis“ – labai įvairiapusis žurnalas, kuriame patinkančių ar naudingų straipsnių rastų bet kuris. Džiaugiamės, kad žurnalo reikalingumu neabejoja jį remiančios institucijos – pati LASS, Neįgaliųjų reikalų departamentas, Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas, kurie įgalina mus prisidėti prie lygių teisių žiniasklaidos kūrimo.

 

Vidinėje redakcijos erdvėje džiaugiamės daug kuo – skaitytojų atsiliepimais, negalios politikos ir visuomenės pokyčiais, naujomis mūsų žmonių istorijomis, kurias jie kukliai dažniausiai laiko nereikšmingomis, jų įžvalgomis, kūriniais, patirtimi. Pradedant nuo žurnalo viršelio, kur apskritime tarsi Brailio taške ar akies vyzdyje įamžintoje akimirkoje susikaupia tiek neįtikėtinos žmogaus valios, kūrybiškumo, grožio energijos. Ir net tie, kurie tarsi nieko ypatingo iš pirmo žvilgsnio nedaro, tie tylieji žmonės – akli slaugantys savo senyvus artimuosius, lipdantys molį, su trenksmu grojantys naktišokiuose, auginantys pačius skaniausius pomidorus, nugalintys aukščio baimę, vieni patys keliaujantys po tolimiausius kraštus ar tiesiog kantriai dirbantys net tada, kai abejoja pasieksiantys tikslą, – jų gyvenimai yra svarbiausia vertė.

 

Ją bandome užčiuopti trumputėse viršelio istorijose, pvz., „Apie nesumeluotą ryšį“, „Apie auginantį pasitikėjimą“, „Apie sveiką egoizmą“. Ketvirtame žurnalo viršelyje parodome, kaip tą pačią viršelio nuotrauką mato skirtingų regos sutrikimų turintys žmonės. Regintiesiems tai labai paveikus momentas – dažnai net nesusimąstome, kad kas dešimtas ar dvidešimtas šalia esantis pasaulį mato kitaip.

 

 

Žurnalas skaitytoją pasiekia keturiais formatais: Brailio ir reginčiųjų raštu (padidintu šriftu), elektroniniu (www.musuzodis.lt) ir įgarsintas. Taigi „Mūsų žodis“ – vienintelis Lietuvoje specializuotas periodinis leidinys, kurį regėjimo negalią turintys žmonės gali skaityti jiems priimtinu formatu, ir tai vienintelis periodinis leidinys Brailio raštu. Žurnalas reginčiųjų raštu yra skirtas silpniau matantiems žmonėms: palaikomi tam tikri žurnalo leidybos ir maketavimo standartai (neblizgus popierius, ryškūs kontrastai, padidintas, patogus skaityti šriftas, teksto paryškinimai, teksto liniavimas, aukštos rezoliucijos vizualinė raiška). Akivaizdu, kad be nuolatinių rėmėjų žurnalas tiesiog nepasirodytų mūsų prenumeratorių pašto dėžutėse.

 

Taigi SRTF parama mums gyvybiškai reikalinga. Jos dėka mes ne tik prisidedame prie redakcijos ir specialistų darbo užtikrinimo, turinio rengimo, bet ir galime pasirūpinti svarbiais pokyčiais. Pavyzdžiui, garsinio vaizdavimo paslauga, kai visus žurnale publikuojamus vaizdus aprašo su mumis bendradarbiaujanti profesionali garsinio vaizdavimo specialistė Evelina Jonaitytė. Jos dėka neregiai gali „pamatyti“ – perskaityti detalų aprašą, ką žurnale mato regintieji. Smagu išgirsti nuostabą, kai nuotraukų „personažai“ patys jos nematydami sužino, kas fotografavimo metu dėjosi už jų nugarų arba kai iš aprašymo atpažįsta kažkada matytą draugą. Nors garsinis vaizdavimas šiuo metu skinasi kelią įvairiose vizualinės kultūros srityse (nuo teatro iki televizijos), mūsų požiūriu, būtų teisinga, jei tokia praktika naudotųsi kiek įmanoma daugiau rašytinės žiniasklaidos priemonių.

 

 

Visuomenės informavimo šaltinių pokytis pastaraisiais dešimtmečiais atnešė naujų iššūkių. Greitoji internetinė žiniasklaida, socialiniai tinklai suteikia dinamiką, bet dėl to dažnai nukenčia problemos nagrinėjimo gylis ir plotis. Lenkų kilmės sociologas Zygmundas Baumanas, prieš penkerius metus eidamas 91-uosius, viename paskutiniųjų savo interviu „El Pais“ toliaregiškai apibūdino socialinių medijų spąstus: „Jos nemoko mūsų kurti dialogo, nes daug lengviau konfrontacijos išvengti. Dauguma žmonių socialines medijas naudoja ne tam, kad susivienytų ir atvertų platesnius suvokimo horizontus, bet priešingai – tam, kad atribotų savo komforto erdvę, kurioje visi garsai primena jų pačių balso aidą ir visi vaizdai – panašūs į jų pačių atspindį veidrodyje.“ Tam tikro uždarumo akivaizdoje, kai malonu diskutuoti su savo aplinkos žmonėmis ir lengviau atmesti kitokią socialinę tikrovę, būtinybė plėsti visuomenės akiratį ir skatinti dialogą tenka tradicinės žiniasklaidos priemonėms.

 

Bet kokia specializuota spauda turi savą temų specifiką, o kartu ir lėtesnį skaitymo tempą, savo skaitytoją. Straipsniai „Mūsų žodyje“ kviečia susimąstyti, pažvelgti į reiškinį ar požiūrį kitu kampu, neleidžia pasimesti tarp greitai besikeičiančių kasdienybės aktualijų. Žurnalo turinys sutelktai aprėpia ir analizuoja temas, susijusias su neįgaliųjų socialine ir kultūrine integracija ir taip pat siekia ugdyti gebėjimą savarankiškai vertinti informaciją, kritiškai mąstyti.

 

Be to, nors pastaraisiais dešimtmečiais fiksuojama mažiau visiškos neregystės atvejų, tačiau žmonių su regėjimo problemomis Lietuvoje įvairiais statistiniais pjūviais skaičiuojama apie 150 tūkst., o Pasaulio sveikatos organizacija iki 2050 m. prognozuoja silpnaregystės „pandemiją“, tad ir ateityje bus aktuali su regėjimo sutrikimais susijusi informacija: Ką daryti, jei silpsta rega? Kur kreiptis netekus regėjimo? Kokia reabilitacija galima? Kokiomis paslaugomis, priemonėmis ir produktais galiu naudotis? Kur juos gauti? Kaip ištverti tokią būseną, kaip susitaikyti? Kaip dirbti, pasiekti kultūrą? Dėl sąlyginai siauro adresato šie dalykai retai aptariami bendro pobūdžio žiniasklaidoje.

 

Bendriausia prasme, specializuota spauda neabejotinai turi ateitį, jei norime kurti visuomenę, kuri geba vystyti dialogą su priešingos nuomonės, kitų pažiūrų ir patirčių asmenų grupėmis. Turime labiau vieni kitus pažinti ir vieni kitus suprasti. Net jei kalbame skirtingais ir įvairiais būdais, tereikia noro išgirsti šiuos pasakojimus.